2019 metų pavasarį Petrašiūnuose prasidėjo aktyvios Fluxus Labas! veiklos ir kaip vienas iš iššūkių buvo įvardinta tai, kad Petrašiūnų gyventojams trūksta atviros, jaukios lauko erdvės, kur galėtų vykti susitikimai, renginiai, veiklos. Poreikis burtis kasmet vis augo (švenčiama kaimynų diena, valstybinės šventės, organizuojamos talkos), tad 2020 metų pradžioje susirinkusi bendruomenė nusprendė savo iniciatyva ir darbu atnaujinti kiemelį prie viešosios bibliotekos. Ši erdvė – tarsi nedidelis skverelis, kurio viduryje stovi apleistas fontanas. Susibūrę kaimynai šį fontaną atnaujino, aplink įbetonavo spalvingas kėdes, kviečiančias prisėsti, pabendrauti ar tiesiog jaukiai paskaityti knygą. Išlikusi fontano “klomba” – tai senas, apgriuvęs statinys, tad kilo mintis, jog reikėtų atrasti naują šio objekto paskirtį ir prikelti jį naujam gyvenimui. Pirminę fontano transformavimo idėją – įkurti jūrinio konteinerio dydžio stiklo galeriją, kurioje galėtų būti eksponuojami vietos menininkų kūriniai – pasiūlė Petrašiūnų menininkė Jurgita Rancevienė.  Deja, dėl techninių bei finansinių iššūkių šios idėjos teko atsisakyti, tačiau stiklo tema bendruomenės diskusijose išliko ir toliau. Taip gimė alternatyvi idėja – fontano erdvėje įamžinti bendruomenei nusipelniusius (mažais ar dideliais darbais) vietos gyventojus. Išsigryninta, kad kaip bendrystės / kaimynystės simbolį dauguma vietinių įvardina ranką (delną), tad nuspręsta sukurti ir ant klombos šiuolaikiškai išeksponuoti skulptūras, pagamintas iš realių žmonių delno atliejų. Įgyvendinant idėją buvo bendradarbiaujama su Kauno kolegijos stiklo menininke Sigita Grabliauskaite, kuri dirba su unikalia skulptūrų gaminimo technologija, kai šaltas stiklas klampinamas ne mažesnėje kaip 810 laipsnių temperatūroje. Stiklo skulptūrų eksponavimui nutarta sukurti atskirus rūdijančio Corten plieno kubus, kurių vienoje iš sienelių būtų išpjautas asmens, kurio delnas jame patalpintas, simbolis, pavyzdžiui, knyga, nata ar bendruomenė. 

Kūrybinio projekto įgyvendinimas prasidėjo rugsėjo mėnesį, vos baigus fiziškai sutvarkyti bibliotekos kiemelio erdvę. Visas procesas išsidėstė trimis etapais:

• Nusipelniusių Petrašiūnų gyventojų atranka. Vietos gyventojai, kurių delnus nutarta įamžinti stiklo atliejose, buvo atrinkti dviem būdais: dalį pasiūlė Petrašiūnų bendruomenės centras, o likusieji – atrinkti viešo balsavimo Facebook grupėje metu.
• Delnų atliejų kūrimas kartu su menininke. Nors planuota gyventojų delnų antspaudus gipse daryti vietoje (bibliotekos kiemelyje arba, esant nepalankiam orui, bibliotekos viduje), bet įvedus griežtus karantino apribojimus, šios idėjos buvo atsisakyta ir delnų kūrimas vyko individualiai susitikus su stiklo menininke Sigita Grabliauskaite jos dirbtuvėse Kauno kolegijoje. Susitikimo metu menininkė gipse įamžino žmogaus delno antspaudą (pasiruošimas ir procesas truko iki 2val.), kuriame vėliau buvo sukuriama stiklo atlieja – 20 x 20 cm plokštumoje iškilusi delno forma (individualus menininko darbas).
• Sukurtų skulptūrų pastatymas fontano erdvėje bibliotekos kiemelyje bei pristatymas vietos bendruomenei. Dėl nepalankių oro sąlygų šis etapas buvo nukeltas į 2021m. pavasarį. Saugiu instaliacijų (metalo kubas + delno skulptūra) pastatymu pasirūpino vietos bendruomenė. Ateityje planuojama skulptūras apšviesti.

Aktyviausiai vietos bendruomenė buvo įtraukta bibliotekos kiemelio tvarkymo etape bei vystant idėjas, kaip kūrybiškai ši erdvė galėtų transformuotis. Deja, bet dėl karantino apribojimų kūrybinis projektas turėjo būti organizuojamas individualiai bei laikantis visų saugumo reikalavimų, tad gaminant delnų antspaudus vienu metu galėjo dalyvauti tik 1 arba 2 petrašiūniečiai. Vis tik svarbu pastebėti, kad vietos bendruomenė turėjo galimybę aktyviai įsijungti atrenkant, kokie žmonės nusipelnė būti įamžinti atsinaujinusioje fontano erdvėje.  Iš viso buvo sukurti penkių Petrašiūnų gyventojų delnų antspaudai:

• Trys petrašiūniečiai buvo pasiūlyti Petrašiūnų bendruomenės centro, atsižvelgiant į šių žmonių indėlį bendruomeninėse veiklose (tiek tvarkant bibliotekos kiemelį, tiek palaikant vietos kultūrinę atmosferą). Pirmoji – tai Petrašiūnų bendruomenės centro savanorė Genovaitė, išleidusi knygą apie Petrašiūnų istoriją. Antroji – netoli kiemelio gyvenanti Danutė, kuri ne tik pati aktyviai įsijungė į kiemelio tvarkymo veiklas, bet ir aplink save subūrė visą pulką kaimynų. Be to, Danutė periodiškai organizuoja senjorų klubą Trečiasis žmogus – Petrašiūnų ansamblio „Monte Pacis“ vadovas Arvydas, kurio vadovaujamas ansamblis ne tik didina Petrašiūnų žinomumą, bet ir džiugina visų vietos švenčių metu.
• Dar du petrašiūniečiai buvo atrinkti viešo balsavimo Facebook grupėje metu. Balsavime buvo prašoma pasiūlyti aktyvius bei bendruomeniškus kaimynus, kurie daro pokytį savo aplinkoje ir savo pavyzdžiu įkvepia aplinkinius. Nors buvo pasiūlyti tik 4 asmenys, bet džiugu, kad balsuojant įsitraukė apie 40 žmonių.

Pagrindinis kilęs iššūkis buvo, kaip sąžiningai bei įtraukiant vietos gyventojus atrinkti žmones delnų antspaudams. Vis dėlto pastebėta, kad dviejų atrankos būdų apjungimas pasiteisino, o prieštaravimų dėl atrinktų dalyvių nekilo, nes visos kandidatūros buvo argumentuotai bei svariai pagrįstos.  

• Bendras iniciatyvos pokytis geriausiai atsiskleidžia vertinant visą bibliotekos kiemelio, kaip atviros bendruomeninės erdvės kūrimo, procesą (aplinkos sutvarkymo etapas + kūrybinis projektas):
  • Saugios ir jaukios erdvės bendruomenei sukūrimas. Bendromis vietos gyventojų ir profesionalios menininkės pastangomis apleista fontano erdvė įgavo naują paskirtį ir tapo Petrašiūnų gyventojus, vietos kultūrą bei veiklas atspindinčiu meno kūriniu. Kaip pastebėjo bibliotekos pastate gyvenanti kaimynė, sutvarkius aplinką bibliotekos lankytojai vis dažniau stabteli pasišnekučiuoti, pasigrožėti vaizdu, kaimynai dažniau patvarko aplinką.
  • Naujas lankytinas taškas Petrašiūnuose. Vasaros metu bibliotekos kiemelis buvo įtrauktas į vienos ekskursijos po Petrašiūnus maršrutą, tikimasi, kad gido lydimos grupės ateityje čia užsuks ir dažniau.
  • Susibičiuliavę kaimynai. Aiškus tikslas ir tiksliai suformuluotos užduotys, į kurias galėjo įsitraukti skirtingų gebėjimų turintys gyventojai (pvz., šakų rinkimas, kėdžių dažymas, jų įmontavimas), sudarė sąlygas žmonėms susitikti bei neformaliai pabendrauti. Pastebėta, kad ieškant nusipelniusių petrašiūniečių delnų antspaudams, gyventojai įvardino konkrečius argumentus, kodėl vienas ar kitas kaimynas yra to nusipelnęs. Tai rodo, jog atsirado vienas kito pažinimas ne tik „iš matymo“.
  • Noras labiau įsitraukti į bendruomenines veiklas. Pavyzdžiui, vienas iš jaunų vyrų, kurį kaip vietos aktyvistą įvardino kaimynai, ėmė gerokai dažniau atsiliepti ir į didesnius prašymus, „išeinančius iš savo kiemo ribų“.
  • Vietos gyventojų įtraukimas į bendrą kūrybą. Nors iš viso buvo sukurtos tik 5 delnų skulptūros, tačiau siūlant bei atrenkant nusipelniusius petrašiūniečius įsitraukė daug platesnė vietos bendruomenė. Taip šis kūrybinis projektas įgavo asmeninį atspalvį kiekvienam prie jo prisidėjusiam.

Dalyvių atsiliepimai:

• „Mano delniukas su širdele. Siunčiu visiems, kiek įmanoma meilės ir šilumos“
• „Buvo įdomu pamatyti, kaip mano delnas atsiranda stikle, visos linijos ir raukšlelės matosi. O ir Pelėdų kalne iki šiol nebuvo tekę lankytis“

Sigita Grabliauskaitė – meninio stiklo dailininkė. 1985 m. baigė Vilniaus dailės instituto Kauno taikomosios dailės fakulteto meninio stiklo specialybę. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1999 metų, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos (buv. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas) stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno (buv. dekoratyvinė plastika) studijų programos koordinatorė, stiklo studijos vadovė, tarptautinių stiklo meno projektų „Vitrum Balticum“, „Stiklo amžius“, „European Glass Context“ (Danija) ir kt. dalyvė. Šalia meninio stiklo ji dirba vitražo, kompiuterinės grafikos srityse, lieja akvareles ir pastoviai dalyvauja akvarelininkų rengiamose pleneruose bei parodose.

Sigita Grabliauskaitė naudoja karšto stiklo formavimo technologiją. Jos kūrybai būdingas konceptualus stiklo meno suvokimas: svarbūs aspektai virsta improvizacija, kuriama kaskart nauja, nematyta kompozicija. Dailininkė eksploatuoja natiurmorto žanrą stikle. Skaidrūs daiktai, juos jungianti, optiškai išgaubianti plokštuma Sigitos kūriniams suteikia siurrealistinį pojūtį. Kita vertus, stiklinis natiurmortas, regis, susiliečia su pop meno stilistika. Šių dviejų kraštutinių krypčių derinys dailininkės darbuose puikiai dera, sugestijuoja žiūrovą: stiklo skaidrumas, šviesos lūžiai, optinės apgaulės niuansai – visu tuo žavisi ir pati autorė, ir stebintysis jos kūrinį.